​​DFDS švenčia 150 metų jubiliejų

​​Nedaugelis kompanijų gali pasigirti tokia ilga ir sėkminga istorija! Šiandien norime atsigręžti atgal ir pasidalinti įspūdinga, net IX a. menančia, praeitimi bei įvykiais, kurie keitė kompanijos likimą ir jų dėka tapome tokie, kokie dabar esame. Švęskime kartu, nes tik Jūs skatinate DFDS judėti pirmyn!


 


PRIEŠISTORĖ: PAGIMDYTA GARO 

Visuotinai žinoma, kad už kiekvienos sėkmės istorijos slypi daug įvairių veiksnių, – DFDS irgi ne išimtis. Taigi, kai 1866 m. gruodžio 11 d. Kopenhagos Karališkojoje biržoje susirinkę įtakingi verslo lyderiai nusprendė įkurti „Det Forenede Dampskibs-Selskab“, tai buvo daugelio įvairių pokyčių rezultatas ir daugelio žmonių vilčių bei pastangų kulminacija. 
Bankininkas ir pramonininkas iš Danijos  C. F. Tietgenas akivaizdžiai buvo svarbiausias asmuo, tačiau ir jis buvo savo laikmečio „produktas“. Tietgeną įkvėpė Anglijos industrializacija, su kuria jis susidūrė, kai sulaukęs dvidešimties metų įsidarbino danų valdomoje įmonėje Mančesteryje. Dirbdamas Anglijoje, Tietgenas galėjo stebėti veržlią industrializacijos plėtrą – visoje šalyje kylančias gamyklas, kuriamus bankus ir tiesiamus geležinkelius. Atrodė, kad Danija, kurioje tuo metu buvo tik viena trumpa Kopenhagą ir Roskildę jungusi geležinkelio linija, liko kažkur labai toli už nugaros. Taigi 1855 m. Tietgenas iš Mančesterio į tėvynę grįžo degdamas troškimu modernizuoti ir liberalizuoti konservatyviąją Daniją, jos bankų sistemą, infrastruktūrą ir, be abejo, gimstančią garlaivių laivybos pramonę. 
Garo varikliui, kuris tiesiogine to žodžio prasme teikė energijos Britanijos pramonei, taip pat teko svarbus vaidmuo. Jį buvo galima panaudoti laivams varyti, suteikiant tokį greitį ir patikimumą, kokio niekaip negalėtų pasiekti buriniai laivai. 
H. P. Prioras ir C. P. A. Kochas įkūrė laivybos įmones, kurios nuo pat pradžių tapo „Det Forenede Dampskibs-Selskab“ (DFDS) dalimi. Abu jie buvo ir pirmieji įmonės direktoriai.​


Garlaiviai atplaukia

Garlaiviai į Danija atplaukė gerokai anksčiau, negu dienos šviesą išvydo DFDS. Jau 1819 m. į Kopenhagą atvyko irklinis garlaivis „Caledonia". Pradžioje bilietai buvo parduodami kelionei Zundo sąsiauriu pirmyn ir atgal, kad žmonės galėtų susipažinti su naujuoju „technikos stebuklu", o vėliau garlaivis stojo į tarnybą maršrute Kopenhaga–Kylis. Kitas garlaivis Daniją pasiekė tik po penkerių metų. Visgi galiausiai žmonės ėmė įžvelgti garlaivių teikiamas galimybes, ir per kitą dešimtmetį garlaivių maršrutai iš Kopenhagos nusidriekė į Vokietiją bei sujungė Kopenhagą su Danijos provincijos miestais. Taip pat pamažu buvo plečiamas geležinkelių tinklas, kuris papildė garlaivių maršrutus ir padėjo pagerinti infrastruktūrą. Pavyzdžiui, geležinkelio linija per Zelandiją iki Korsøro padarė šį miestą svarbiu uostu, iš kurio buvo galima vykti į Kylį ir į platesnį pasaulį. Svarbūs asmenys DFDS buvo H. P. Prioras ir C. P. A. Kochas, nes būtent jie įsteigė laivybos įmones, kurios vėliau tapo pagrindinėmis DFDS laivyno šakomis. Taigi galima pagrįstai teigti, kad DFDS gimė po to, kai medienos ir javų pirklys H. P. Prioras 1850 m. įsigijo irklinį garlaivį „ZEPHYR", o „Koch & Henderson" įsigijo garlaivį su sraigtu „Rhoda", kuris 1851 m. pradėjo plaukioti maršrutu Kopenhaga–Kylis.​


Kelias įsteigimo link

Vadovaudamas procesui iš savo įmonės buveinės Kopenhagoje, H. P. Prioras pastatė didžiausią Danijoje garlaivių laivyną. Jo garlaiviai plaukiojo Danijos vidaus maršrutais, prasidedančiais Pietų Danijoje, kur H. P. Prioras jau anksčiau turėjo didmeninės prekybos verslą. Tačiau tarp įvairių šalies garu varomų pramonės šakų įsivyravo arši konkurencija, ir po to, kai H. P. Prioras 1864 m. ir 1866 m. visiškai prarado du laivus, jis susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis, nes šie laivai buvo nepakankamai apdrausti.

Taigi DFDS laivyną papildė devyni laivai iš H. P. Prioro vidaus maršrutų (vienas laivas nuskendo prieš pat pradedant jį eksploatuoti 1867 m. sausio 1 d.).

Vienuolika laivų 1867 m. sausio 1 d. į DFDS „atplaukė" iš trijų C. P. A. Kocho laivybos įmonių:

– keturi laivai (ir Maltos kryžius) iš „Koch & Henderson";

– trys laivai iš „Det Almindelige Danske Dampskibs-Selskab";

– keturi lavai iš Anglijos ir Danijos garinės laivybos bendrovės (visi statomi).


DFDS ĮSTEIGIMAS

C. F. Tietgenas Danijoje taip pat užėmė tvirtą padėtį – jis dirbo neseniai įsteigto komercinio banko „Privatbanken" direktoriumi ir galėjo kontroliuoti Danijos pramonės iniciatyvoms skiriamus finansinius išteklius. Jis asmeniškai pradėjo ne vieną tokią iniciatyvą, pavyzdžiui, tramvajaus įmones, telegrafo įmones, gamybos įmones, be to, jo vizija buvo sujungti skirtingas Danijos garlaivių laivybos įmones į vieną kur kas galingesnę bendrovę.

Šis planas buvo paruoštas jau nuo metų pradžios, tačiau pradžioje laivybos įmonės nemanė, kad tai geriausias sprendimas. Pavyzdžiui, H. P. Prioras jau anksčiau atmetė pasiūlymą atsisakyti savo įmonės kontrolės. Visgi vėliau tiek H. P. Prioras, tiek C. P. A. Kochas susidūrė su sunkumais, ir šis planas laivų savininkams tapo gyvybiškai svarbus.

Atėjo metas įgyvendinti ambicingą planą – įkurti vieną didelę jungtinę garinės laivybos bendrovę. Be to, spaudė laikas, nes reikėjo rasti lėšų keturiems Kocho Anglijos įmonėje naujai statomiems laivams užbaigti, kurie taip pat buvo įmonių susijungimo dalis. Tietgenas su laivų statykla susitarė dėl mokėjimo plano, pagal kurį naujoji įmonė pirmąją įmoką turėjo sumokėti iki gruodžio vidurio. Taigi Tietgenas žymiausius pramonės atstovus pakvietė į steigiamąjį susirinkimą, įvykusį 1866 m. gruodžio 11 d. Kopenhagos Karališkojoje biržoje.

Akivaizdu, kad H. P. Prioras ir C. P. A. Kochas nedalyvavo steigiamajame susirinkime, nes po susirinkimo Tietgenas parašė laišką H. P. Priorui, kuriame pasakojo, kad tą patį vakarą jie įkūrė „Det Forenede Dampskibs-Selskab".

Be to, susirinkimo metu buvo sudaryta penkių narių valdyba, kurios pirmininku tapo Tietgenas. Pirmasis valdybos posėdis įvyko gruodžio 14 d., jame H. P. Prioras buvo paskirtas už vidaus maršrutus atsakingu direktoriumi, o C. P. A. Kochui buvo perduota atsakomybė už tarptautines paslaugas. Jų laivai ir keturi Kocho Anglijos ir Danijos garinės laivybos bendrovei statomi laivai sudarė 19 laivų laivyną, su kuriuo DFDS (t. y. „Det Forenede Dampskibs-Selskab") 1867 m. sausio 1 d. ir pradėjo savo veiklą.​​​

1870 m. DFDS uždirbo 1,4 mln. RIX dolerių. Sąnaudos sudarė 1,1 mln. RIX dol., iš kurių už 271 000 RIX dol. bendrovė įsigijo anglies. Energija jau tada buvo brangi.​

Vėlesni metai

Tietgenas ir steigėjai dar turėjo užbaigti savo planą, taigi visi maršrutų operatoriai gavo „Det Forenede Dampskibs-Selskab“ valdybos laišką, kuriame buvo prašoma apsvarstyti galimybę tapti DFDS dalimi. Tietgenas ir jo laivybos bendrovė dabar jau buvo pakankamai didelė ir spaudė konkurentus, tad žingsnis po žingsnio visos pradiniame plane numatytos laivybos bendrovės buvo sujungtos į vieną. Vienintelė išimtis buvo garlaivių laivybos bendrovė „Det bornholmske Dampskibsselskab af 1866“. 
Per metus, praėjusius nuo įsteigimo, naujoji įmonė greitai plėtėsi tiek į Baltijos šalis, tiek į Rusiją, įskaitant reisus į Liepoją (Latvijoje). Bendrovei pavyko sudaryti palankius sandorius su Rusijos geležinkeliais, ir dabar ji galėjo pasiekti Baltijos bei Šiaurės jūrų uostus ir prisidėti prie javų eksporto iš Rusijos. 
Nemaža pažanga vakarų kryptimi buvo padaryta po to, kai Danijos parlamentas nusprendė statyti uostą Esbjerge. Po 1864 m. karo su Prūsija Lauenburgo, Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštystės nebepriklausė Danijos Karalystei, be to, nebebuvo taip lengvai, kaip prieš karą, prieinami galvijų eksporto uostai Hamburgas ir Altona. Esbjergo uostas buvo baigtas 1874 m., ir DFDS pirmoji atidarė iš šio uosto vedantį maršrutą, kai iš Esbjergo į Temzės uostą prie Londono 1875 m. pradėjo plaukioti laivas „Riberhuus“. Paskirties uostas netrukus buvo pakeistas į Harvičą, kurį su Londonu jungė geležinkelis. Be to, Esbjergo–Harvičo maršrutas buvo penkiomis valandomis trumpesnis. 
Nauja, sparčiai auganti laivybos įmonė XIX a. aštuntajame dešimtmetyje sugebėjo sukurti stiprų maršrutų tinklą Baltijos jūroje ir per Eresūno sąsiaurį, kuris devintajame dešimtmetyje išsiplėtė į Viduržemio bei Juodąją jūras, Belgiją, Prancūziją ir netgi Ameriką, ir tapo prekybos su stipriausia to meto pramonine valstybe – Didžiąja Britanija – sinonimu. 
Tačiau po beveik penkiasdešimties pažangos ir augimo metų, 1914 m. įmonės plėtrą sustabdė kulkos – prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir viskas pasikeitė. Apie tai rašysime kitame numeryje, o šiame apžvelgsime ankstyvąją mūsų istoriją Eresūno sąsiauryje, Baltijos, Viduržemio ir Juodojoje jūroje.


Pirmieji reisai į Ameriką

Žemės ūkyje susidariusi pigių pašarų – kukurūzų ir sojos pupelių – paklausa tiesiogiai paskatino DFDS pradėti plaukioti į Amerikos žemyną. Kita svarbi varomoji jėga buvo noras sukurti laisvąjį uostą Kopenhagoje. Laisvojo uosto įmonė norėjo bendradarbiauti su laivybos bendrovėmis, kurių laivai plaukiojo į JAV, o DFDS nenorėjo šios iniciatyvos perleisti kitiems, todėl sudarė sutartį su laisvojo uosto įmone. Ją vykdydama DFDS pastatė keturis laivus, kurie plaukiojo į Naująjį Orleaną ir Galvestoną Meksikos įlankoje, iš kur Misisipės upė ir Ilinojaus geležinkeliai užtikrino susisiekimą su svarbiausiomis JAV žemės ūkio sritimis. 
Į pirmąjį reisą išvyko frachtuotas laivas „MALABAR“, į kurį Naujajame Orleane buvo pakrauta 2 350 tonų sojos. Taip buvo pradėtas maršrutas, kuriuo į Baltijos jūros uostus gabenami kviečiai, kukurūzai, medvilnės sėklų išspaudos ir žemės ūkio technika. „LOUISIANA“, kuris į tarnybą stojo 1896 m., buvo pirmasis šiam maršrutui naujai pastatytas laivas. 
Prie jo prisijungė „KENTUCKY“ ir „ARKANSAS“, o netrukus ir tokie didesni  4 500 GRT laivai kaip „FLORIDA“, „TEXAS“ ir „ALABAMA“. 
Pablogėjus padėčiai Juodojoje ir Viduržemio jūrose,  klestinčiai prekybai su Amerika buvo panaudoti ir mažesni laivai – „ALEXANDRA“, „NICOLAI II“ ir „XENIA“.
„LOUISIANA“ buvo pirmasis Ameriką pasiekęs DFDS laivas. 1896 m. jis iš Meksikos įlankos į Daniją atgabeno medvilnės sėklų išspaudų ir kukurūzų krovinį.
1914 m. į Ameriką pradėjo plaukioti „MARYLAND“, tačiau jis tarnavo mažiau negu pusę metų, nes karo pradžioje užplaukė ant minos ir nuskendo.
„CALIFORNIA“ buvo pirmasis DFDS laivas su dyzeliniu varikliu. Jis buvo pradėtas eksploatuoti 1913 m.
Į PIETŲ AMERIKĄ 
1907 m. DFDS laivas „PENNSYLVANIA“ pradėjo plaukioti iš Kopenhagos per Antverpeną į Buenos Aires. 1913 m. prie jo prisijungė pirmasis DFDS laivas su dyzeliniu varikliu „CALIFORNIA“, o 1914 m. – „MARYLAND“, be to, plaukdami į Buenos Aires laivai užsukdavo ir į Rio de Žaneirą. 
Vos po kelių tarnybos mėnesių „MARYLAND“ užplaukė ant minos ir nuskendo. Pirmasis pasaulinis karas turėjo didelį poveikį ir DFDS maršrutams. Į tai mes atidžiau pažvelgsime vėlesniame „Update Focus“ numeryje.

XIX A. AŠTUNTASIS DEŠIMTMETIS BUVO RUSIJOS AUGIMO METAS

Baltijos jūroje taip pat artėjo proveržis. Svarbiausias to veiksnys buvo Rusija, kurioje buvo panaikinta baudžiava, o auganti pramonė ir žemės ūkio produktų gamyba bei poreikis parduoti prekes Europai žadino ateities viltis. Rusija buvo ypač svarbi partnerė dėl javų eksporto į Daniją ir per Šiaurės jūros uostus Antverpeną, Halą, Londoną ir Niukaslą. Tuo metu Danija pertvarkė savo eksporto struktūrą į Britanijos rinkas: gyvus galvijus keitė tokie perdirbti produktai kaip sviestas ir būtini pašarai, pavyzdžiui, grūdai iš Rusijos. Tai nepraslydo pro Tietgeno akis. Be kita ko, jis buvo veiksmo žmogus, taigi DFDS pralenkė konkurentus pirmoji įžvelgusi galimybes, kurias savyje slėpė vis auganti gamyba ir nepakankamas prekėms gabenti skirtų laivų skaičius. Taigi buvo užsakyti du nauji laivai, kurie 1872 m. stojo į tarnybą tarp Halo ir Karaliaučiaus (kuris tuo metu priklausė Vokietijai, o dabar – Rusijos Kaliningrado sričiai).

GYVYBIŠKAI SVARBUS RUSIJOS GELEŽINKELIS 

1876 m. buvo žengtas labai didelis žingsnis, nes DFDS pavyko sėkmingai baigti derybas ir sudaryti palankią sutartį su Rusijos geležinkeliais – tai buvo esminis posūkis, teikiant transporto paslaugas šiai galingai imperijai. Svarbiausia linija siekė Libau – dabartinį Liepojos miestą Latvijoje. Sutartis užtikrino, kad prekės Baltijos ir Šiaurės jūromis ir toliau bus gabenamos DFDS laivais pagal nuolatines sutartis, nes DFDS siūlė į darnią tiekimo grandinę sujungtas gabenimo laivais ir geležinkeliais paslaugas. Ši sutartis taip pat leido išvengti įprastų muitinės formalumų, taigi ji reiškė didelę sėkmę ir paskatino aršią konkurenciją reisams iš Karaliaučiaus, ypač todėl, kad Liepojoje krovinius iš laivo buvo galima iškrauti tiesiai į plačiosios vėžės geležinkelį.​​

XIX A. DEVINTASIS DEŠIMTMETIS – IŠ BALTIJOS JŪROS Į VIDURŽEMIO IR JUODĄJĄ JŪRAS

Iš ankstesnių DFDS maršrutų Baltijos jūroje susiformavo labai įdomi atšaka. Tiesą sakant, tai ir buvo tiesioginė priežastis, kodėl DFDS XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje įplaukė į Juodąją jūrą. 

VIDURŽEMIO JŪRA

Plėtra prasidėjo Viduržemio jūroje, kurioje nuo 1883 m. plaukiojo šeši DFDS laivai, su Antverpenu ir Baltijos jūra sujungę Sicilijos ir Italijos uostus. Pakeliui tarp Šiaurės ir Pietų šie laivai užsukdavo į Lisaboną ir Havrą.

IŠ RUSIJOS Į RUSIJĄ

Eismas Viduržemio jūroje suintensyvėjo, kai XIX a. devintojo dešimtmečio viduryje Rusija nusprendė apsaugoti savo jauną pramonę nuo pigaus importo padidindama importo muitus. Šaliai reikėjo javų ir žaliavų iš Pietų Rusijos, tačiau Rusijoje nebuvo geležinkelio, kuriuo būtų galima gabenti prekes per šalį, taip pat ji neturėjo laivų prekių gabenimui per Viduržemio jūrą. Tačiau laivų turėjo DFDS, taigi 1887 m. trys DFDS laivai buvo nukreipti į naująjį maršrutą tarp Juodosios jūros ir Rusijos Baltijos jūros uostų: iš Rusijos į Rusiją. Tai sudarė pagrindą stipriam DFDS verslui laivais, plaukiojančiais iš tokių Juodosios jūros uostų kaip Odesa, Sevastopolis, Rostovas prie Dono ir Batumis, geležinkeliu sujungtas su Gruzijos prekybos centru Tbilisiu. Per 8 000 km kelionę iš Baltijos iki Juodosios jūros laivai užsukdavo į Konstantinopolį (dabar Stambulas) ir Graikijos uostus, į kuriuos prekės atvykdavo net iš Levanto (taip tuo metu vadinosi Artimieji Rytai). Vėliau Levantui buvo skirtas specialus maršrutas. 
Juodosios jūros ir Viduržemio jūros laivynas iš Pietų Rusijos ir Viduržemio jūros regiono šalių gabeno javus, alyvų aliejų, razinas, vaisius ir pan.

TIETGENO MIRTIS IR EROS PABAIGA 


Praėjus 30 metų, DFDS steigėjas ir valdybos pirmininkas Tietgenas 1896 m. patyrė insultą ir valdybos pirmininku tapo jos narys C. A. Garde. Tietgenas mirė 1901 m. spalio 19 d. Laidotuvių pamaldos vyko Marmuro bažnyčioje, jose dalyvavo karališkosios šeimos nariai. Tietgeno karstą, kuris Kopenhagos krantine Langelinie buvo gabenamas į laidojimo vietą Liungbiu bažnyčios kieme Kopenhagoje, lydėjo 3 000 žmonių, o Liungbiu jį sutiko procesija su žibintais.
Tietgenas susilaukė pelnyto pripažinimo kaip viena didžiausių šalies asmenybių. Jis buvo Danijos pramonės atnaujinimo varomoji jėga, vienas ar drauge su kitais asmenimis įsteigęs daugelį žymiausių Danijos bankų, laivybos įmonių, laivų statyklų, ryšių įmonių, alaus daryklų, uosto įrenginių ir pan. Iš savo kišenės jis sumokėjo už Marmuro bažnyčios, kurios kupolą dabar galima matyti iš didžiosios dalies Kopenhagos, restauraciją. 
Visgi tuo metu Tietgenas daugiausia buvo siejamas su DFDS, kuriai jis skyrė tiek daug energijos, kad DFDS ir Tietgenas atrodė viena. 
Odensėje Tietgeno vardu pavadintos kelios gatvės, verslo mokykla, tiltas ir Tietgenbyen verslo parkas. Kopenhagoje yra Tietgensgade pavadinta gatvė ir CF Tietgens Hus. Jo statula stovi Skt. Annæ Plads, ir, žinoma, DFDS laivyne buvo laivas „CF Tietgen“.

Tik žmonės skatina DFDS judėti pirmyn

Per 150 savo gyvavimo metų DFDS pervežė tonas krovinių ir tūkstančius keleivių. Tai buvo ilga ir turininga kelionė jūromis ir keliais į įvairiausius pasaulio kampelius. Iš visos širdies dėkojame visiems mūsų keleiviams, verslo partneriams, o ypač – atsidavusiems darbuotojams, visą šį ilgą kelią buvusiems drauge su mumis. Taigi, norėdami pagerbti jus visus ir pažymėti šią svarbią mūsų sukaktį, sukūrėme jubiliejinį filmą, kurio veikėjai – aplink mus esantys žmonės. Nes tik žmonės skatina DFDS judėti pirmyn.


 


Įdomūs faktai​



​Metams bėgant mes perkėlėme nemažai įvairių dalykų – žmones, automobilius, sunkvežimius, maisto produktus, gėrimus... galima tęsti ir tęsti... Kartkartėmis į mūsų užduočių sąrašą patenka ir neįprasti kroviniai, tokie, kaip šis dviaukštis autobusas, kuris riedėjo Londono gatvėmis XX a. septintajame dešimtmetyje. Čia jį matote pakrautą į krovininį laivą „Klintholm“, kuris mūsų laivynui priklausė 1950–1965 m​.​

 

​Ar kada nors galvojote apie tai, kiek vidutiniškai keleivių keltais perkeliame per parą? Mes manome... 17 078 keleivius! Negana to, kasdien mes taip pat perkrauname 107 539 linijinius metrus krovinių! Visa tai galime pasiekti tik atsidavusių darbuotojų, verslo partnerių ir šauniųjų mūsų keleivių padedami. 

Štai kodėl jau 150 metų DFDS yra ‪#‎MovedByPeople‬


Žmonės tikrai mėgsta alų. Taip buvo beveik visais laikais. Per pastaruosius 150 metų, DFDS judėti po visą pasaulį skatina žmonės ir jų mėgstami gėrimai – net laive jiems suteikiama galimybė mėgautis šaltu alumi. Vien DFDS Amsterdamo–Niukaslo maršrute 2015 m. pardavėme 335 583 litrus ledinio alaus. Tikimės, kad gerai praleistas laikas skatina judėti pirmyn kiekvieną iš jūsų.

​Prieš 117 metų, liepos 21 d. gimė vienas garsiausių visų laikų Amerikos rašytojų Ernestas Hemingvėjus. Šis rašytojas gyveno jaudinančiu laiku – amžių sandūroje, kai garu varomi laivai, įskaitant ir priklausiusius DFDS, iš Europos į Hemingvėjaus gimtinę gabeno daugybę svajotojų. Judėti pirmyn svajotojus skatino šie rašytojo žodžiai: „Nėra nieko didingo būti pranašesniam už savo artimą, tikra didybė – įveikti savąjį aš.“ Nesustokime.​

TrackingScriptBody